Dr. I. Misiūnė apie ekosistemų paslaugas LRT „Labame ryte“

    I.Misiune LRT 2020.06.17

    Geografė VU Geomokslų instituto dėstytoja dr. Ieva Misiūnė sveikinasi per LRT „Labą rytą“ kalbėdama apie miestų žaliąsias erdves ir visą žaliąją infrastruktūrą (ŽI) bei jų teikiamas ekosistemų paslaugas.

    Lyginant su kitais Europos šalių miestais, Vilnius turi gerai išplėtotą žaliąją infrastruktūrą – dirbtinėmis dangomis nepadengta > 60 % miesto teritorijos. Panašų gyventojų skaičių ir kiek mažesnį plotą turinčiame Roterdame tokių teritorijų yra vos 15 %. Visgi, mažesnėje nei Vilnius plotu ir gyventojų skaičiumi Bratislavoje ŽI užima beveik 70 %. Didžiųjų Europos miestų – Londono, Paryžiaus, Milano ŽI – apie 20-30 %. Urbanizacijos mastas dažniausiai atvirkščiai proporcingas žalių plotų kiekiui.

    Dr. I. Misiūnės atliktas podoktorantūros tyrimas (Finansuojanti institucija – LMT, Nr. 09.3.3-LMT-K-712-02-0108) parodė, kad daugiau kaip pusė vilniečių mano, jog mieste pakanka žaliųjų erdvių, o dar didesnė dalis (60 %) sutinka, kad žaliųjų erdvių pakanka prie jų namų. Labiausiai miestiečių suprantama ir vertinama žaliųjų erdvių nauda yra oro valymas, streso mažinimas, sportas, estetiniai potyriai.

    Grupė mokslininkų iš JAV ir N. Zelandijos (Dunn et al., 2006) aprašė „laukinio balandžio paradoksą“ – tai rūšis, kurią atpažįsta kone visų pasaulio miestų gyventojai. Mokslininkai teigia, kad didžiausi aplinkosaugos aktyvistai yra tie, kurie yra turėję tiesioginių patirčių gamtoje. Kadangi daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų yra miestiečiai, jų ir gamtinės patirtys įgyjamos tik urbanizuotose teritorijose.

    17 % vilniečių teigia, kad žaliosiose erdvėse lankosi kasdien, o 38 % bent keletą kartų per savaitę. Taigi, 55 % lankosi labai dažnai, tai yra – dažniau nei kitose Vakarų šalyse (Europa, JAV, Australija) kai kuriose Azijos šalyse (pvz., Kinijoje, Malaizijoje). Pvz., Zalcburge, Roterdame ar Berlyne bent kelis kartus per savaitę ten lankosi atitinkamai tik 7, 12 ir 21 % gyventojų. Panašūs miestiečių įpročiai (labai dažnai lankosi virš 50 %) – Bukarešte, kuris turi tris kartus mažesnę nei Vilniuje ŽI dalį mieste.

    Tyrimas statistiškai įrodo, jog kuo dažniau lankomės žaliose erdvėse (t. y. beveik kasdien), tuo labiau vertiname visas gamtos teikiamas naudas: dažniausiai besilankantys miesto žaliosiose erdvėse visas pateiktas ekosistemų paslaugas vertino gerokai aukščiau nei retai arba niekada nesilankantys. Tai leidžia tikėtis, kad šios pozityvios nuostatos prisidės prie to, kad šie žmonės dės daugiau pastangų gamtinei aplinkai saugoti ir tvarkyti. Todėl itin svarbu tinkamai tvarkyti ar naujai įrengti įvairias žaliąsias miesto erdves, kurios atlieptų skirtingus žmonių poreikius.

    Plačiau:

    Misiune, I., Julian, J.P., Veteikis, D. (2020, upcoming) Push and pull factors for use of urban green spaces and priorities for their ecosystem services. Urban Forestry & Urban Greening.

    Misiune, I., Veteikis, D. (2019) Mapping and assessment of urban ecosystem services: capacity in Vilnius city. Annales Geographicae, 52, 23-38.

    Žaliosios erdvės mieste: kompromisas tarp ekonominės naudos ir gyventojų gerovės

    Ieva Misiūnė1

    Senieji miestai būdavo įsikūrę derlingose teritorijose, prie upių, kur natūraliai egzistavo didelė biologinė įvairovė. Laikui bėgant, žmogus plėtė miesto ribas užstatydamas dideles teritorijas nepralaidžiais sluoksniais, taip pažeisdamas natūralias ekosistemas, kol urbanizuotos teritorijos tapo labai fragmentuotos gamtiniu požiūriu. Todėl mokslininkams šiandien aktualu atsakyti į klausimą, koks miestas laikomas žaliu, o koks – ne.

    Dr. Ieva Misiūnė, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto podoktorantūros stažuotoja, įsitikinusi, kad žaliosios erdvės yra daugiau nei miesto oro valymo filtrai, kurie užtikrina sveiką aplinką jo gyventojams.

    Žaliosios erdvės teikia įvairiopą naudą

    Mokslininkė kartu su kolegomis iš užsienio atlieka miestų žaliosios infrastruktūros tyrimus. „Podoktorantūros tyrimu siekiame išsiaiškinti, kokias ekosistemų paslaugas labiausiai vertina miestiečiai, kitaip tariant – koks yra tokių paslaugų poreikis mieste“, – sako dr. I. Misiūnė.

    Žalioji miesto infrastruktūra suvokiama ne tik kaip medžiai, miestų parkai ar miškai, tai gali būti ir vaikų žaidimo aikštelės, net kapinės. Kaip teigia dr. I. Misiūnė, miestų žalumui įvertinti yra sukurta ne viena metodika. Neužtenka tik žinoti, kiek ploto mieste užima žaliosios erdvės. Iš esmės toks įvertinimas nieko nepasako apie tų erdvių kokybę tiek ekologiniu, tiek naudojimo požiūriu. Šalia skaičių, reiškiančių plotą ar jo procentinį santykį, reikia erdviškai, kiekybiškai ir kokybiškai įvertinti mieste esančių ekosistemų teikiamas paslaugas žmonėms.

    Ekosistemų paslaugos – tai įvairiopa gamtos teikiama nauda: švarus oras, potvynių kontrolė po didelių liūčių, mikroklimato reguliavimamiesto biudžetos, galimybė aktyviai leisti laiką lauke ir pan. Naudos gauname ir iš tokių žaliųjų erdvių kaip didelių įstaigų (pvz., ligoninių, universitetų) kiemai ar kapinės (pvz., Per Lašezo kapinės Paryžiuje, kurias kasmet aplanko per 3,5 mln. turistų). „Ekosistemų paslaugos – tai ne tik miesto aplinką reguliuojantys ir valantys elementai, bet ir svarbios vietos socialiniu požiūriu, padedančios formuoti miesto įvaizdį, miesto gyventojams geriau identifikuotis su vietove“, – įsitikinusi mokslininkė.

    Pakankamai žalias Vilnius

    Dr. I. Misiūnės teigimu, jeigu svarstytume, kiek žalias yra Vilniaus miestas, tai pamatytume, kad bendrajame plane ar kituose žemėlapiuose sužymėti miesto parkai, skverai ir kitos žaliosios erdvės sudaro labai didelę miesto dalį. Pagal naujai parengtą (bet dar nepatvirtintą) Vilniaus miesto bendrąjį planą net 27 proc. teritorijos užima įvairios žaliosios erdvės. O dar per 30 proc. teritorijos dengia miškai. Vadinasi, net daugiau kaip pusė miesto teritorijos yra vadinamoji žalioji infrastruktūra. Europos miestuose šie skaičiai labai skiriasi – kai kur žalioji infrastruktūra sudaro vos 20 proc., kitur ir per 60 proc. „Atliktos reprezentatyvios Vilniaus gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad vilniečiai labai vertina miesto gamtą ir daugiau kaip pusei jų žaliųjų erdvių mieste pakanka. Tačiau 41 proc. vilniečių pasigenda žaliųjų zonų ir mano, kad sostinėje jų yra per mažai. Prie pat namų žaliosiomis erdvėmis, tinkamomis rekreacijai, džiaugiasi tik 25 proc. vilniečių“, – rezultatus pristato tyrėja.
    Vis dėlto, įvertinus tyrimo rezultatus, galima daryti prielaidą, kad ne visos miesto žaliosios erdvės yra tinkamos poilsiui, nors ne visos jos ir turi būti rekreacinės paskirties, ypač jei kalbame apie itin jautrias saugomas teritorijas.

    Gamta svarbi miestiečių sveikatai

    Dr. I. Misiūnės kartu su Geomokslų instituto profesoriumi Darijumi Veteikiu atlikto tyrimo duomenimis, dauguma gyventojų mano, kad žaliosios miesto erdvės yra itin svarbios fizinei, o dar labiau psichikos sveikatai, tačiau gamtiniu požiūriu dėl ten esančios rūšių įvairovės yra mažiau reikšmingos. Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad tokia nuomonė gali būti klaidinga, mat mieste esančios ekosistemos gali būti ir yra labai svarbios biologinės įvairovės požiūriu.

    Labiausiai miestiečiai vertina gamtos atliekamą oro kokybės gerinimo funkciją. Toliau pagal svarbą rikiuojasi vadinamosios kultūrinės paslaugos, pirmiausia – streso mažinimo galimybė žaliosiose miesto erdvėse ir sportas bei rekreacija. Tokios žaliųjų erdvių teikiamos paslaugos kaip galimybė užsiauginti maisto ar miesto miškuose rinkti kokias nors žoleles sostinės gyventojų vertinamos mažiausiai. Tai patvirtina nuostatą, kad tiekimo paslaugos yra suprantamos kaip mažiau svarbios miesto aplinkoje, kur žmonės turi daugiau galimybių įvairių produktų įsigyti prekybos vietose.

    Miesto gamtos teikiamos naudos vertinimas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip dažnai žmogus laiką leidžia lauke, gamtoje. Atlikta analizė parodė, kad kasdien miesto žaliosiose zonose besilankantys žmonės vertina ekosistemų paslaugas daug labiau nei rečiau gamtoje būnantieji. Taip pat ir tie žmonės, kurie turi pomėgių, susijusių su laiko leidimu lauke, visą gamtos teikiamą naudą vertino daug labiau nei tie, kurie neturi mėgstamo užsiėmimo, reikalaujančio laiką leisti lauke. Išvada viena – turime daugiau laiko praleisti gamtoje, tuomet jos puoselėjimas taps neginčytinu dalyku.

    Mokslu grįstas miesto planavimas

    Pasak dr. I. Misiūnės, žaliosios erdvės susijusios su mažesniu gyventojų sergamumu, įskaitant nutukimą, ir didesniu atsparumu karščiams vasaros metu. Tai ypač aktualu vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Kuo daugiau mieste žaliųjų erdvių ir kuo geresnis jų sujungiamumas (angl. connectivity), tuo didesnė jame tvaraus mobilumo galimybė. Visa tai susiję ir su mažesnėmis išlaidomis, prie kurių prisideda gamta paremti sprendimai (angl. nature based solutions). Tai tokie sprendimai, kurie leidžia pasinaudoti gamtos teikiamomis paslaugomis vietoj brangių inžinerinių sprendimų. Pvz., gerai suplanuota žalioji infrastruktūra smarkiai prisideda prie potvynių kontrolės mieste po didelių liūčių. Tuo tarpu tada, kai gamtinės zonos labai fragmentuotos, kai mieste itin daug nepralaidžių dangų, tenka daug investuoti į nuotekų surinkimo ir valymo sistemas. Dr. I. Misiūnė pabrėžia, kad būtent žaliosios erdvės ir net pavieniai medžiai galėtų padėti pažaboti karščio salos efektą vasaros laikotarpiu. Tai suteiktų galimybę mažiau investuoti į oro kondicionavimo įrangą, kuri gali atsiliepti žmogaus sveikatai. „Sakyčiau, kad žaliosios erdvės ne tik gerina gyvenamosios aplinkos kokybę, miesto įvaizdį, leidžia gyventojams sveikiau gyventi, bet ir prisideda prie miesto biudžeto taupymo“, – tvirtina mokslininkė.

    Todėl, jos įsitikinimu, ir miesto planavimo procesas turi būti paremtas mokslu grįstomis prielaidomis. Mokslininkai kasdien pateikia naujų įžvalgų, kuriomis teritorijų planuotojai, esant reikalui, galėtų pasinaudoti. Mokslas gali ne tik identifikuoti problemas, pateikti jų paaiškinimus, bet ir pasiūlyti sprendimus. Be to, kadangi miestuose reikia kreipti dėmesį į aplinkosauginį, ekonominį ir socialinį tvarumą, teritorijų planuotojai vis dažniau skatinami taikyti išmanius sprendimus.

    Kiemuose – kuo įvairesnė augmenija

    Dr. I. Misiūnė mano, kad suinteresuotų asmenų įtraukimas į miesto planavimo procesą ir jo valdymas yra labai svarbus. Būtina aiškiai komunikuoti apie planuojamas veiklas miesto parkuose ar miškuose, o į daugiabučių kiemų teritorijų planavimo procesą privalomai turėtų būti įtraukiami ir gyventojai.

    „Daugiabučių, o ypač privačių kiemų tema yra mano ateities tyrimų taikiklyje. Privatūs kiemai sudaro labai didelę miesto dalį, tačiau yra visiškai priklausomi nuo savininkų. Nėra jokios bendros vizijos, kaip jie turėtų atrodyti, kas juose būtinai turėtų būti“, – sako mokslininkė.

    Natūralūs gamtiniai elementai kiemuose gali prisidėti prie miesto oro gerinimo, mikroklimato reguliavimo, net ir prie biologinės įvairovės gausinimo. Todėl pirmiausia dr. I. Misiūnė siūlytų vietoj golfo lauko tipo pievelės kiemuose pasisodinti kuo įvairesnės augmenijos, įskaitant medžius ir vaismedžius. Mokslininkė tikina, kad tai pagerintų ne tik bendrą aplinkos kokybę, bet ir mūsų nuotaiką kasdien pro langą matant įvairaus dydžio, tūrio ir spalvų augalus, kurie pritrauktų paukščius ir vis rečiau miestuose matomus spalvotus drugius.

    Rinkimų sistemą – iš afrikietiškos į europietišką

    Tucas edgaras

    nuotr. E. Kurausko

    Artėjant net keliems rinkimams Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytoją doc. dr. Rolandą Tučą pakalbino dienraščio "Lietuvos Žinios" korespondetai. Kaip teigia docentas Lietuvos rinkimų sistema artimesnė taikomai Rusijoje ar Zimbabvėje, o ne Europos valstybėse. Tačiau šiemet užderėjo idee fixe keisti rinkimų tvarką – ne europietiškos tradicijos link.

    Daugiau skaitykite paspaudę nuorodą.

    Kraštovaizdžio paleorekonstrukcijos Kernavėje ir Senuosiuose Trakuose

    KernavėjeDirvožemio ir kraštovaizdžio geografai drauge su archeologais tiria Kernavės ir Trakų piliavietes ir piliakalnius. Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytojų – doc. dr. Reginos Prapiestienės ir doc. dr. Jono Volungevičiaus – įvaldyti dirvožemio tyrimų metodai prisideda prie vertingiausių mūsų valstybingumui teritorijų kraštovaizdžio paleorekonstrukcijų ir padeda išaiškinant, kokio masto paviršiaus pertvarkymo darbai buvo atlikti Gediminaičių dinastijos valdomoje Lietuvoje. Drauge su VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedra (vad. prof. dr. Albinui Kuncevičiui) 2017-2019 m. vykdyto LMT projekto „Valstybingumo kraštovaizdis: aplinkos transformavimas Lietuvos istorinėse sostinėse“ (S-MIP-17-36) dėka buvo gauta įdomių naujų žinių apie Kernavės, Senųjų ir Naujųjų Trakų teritorijų XIII-XIV a. gamtinės aplinkos bruožus, dirvožemio ir kraštovaizdžio raidą. Jie 2018-2019 metais paskelbti tarptautiniuose mokslo žurnaluose Acta Archaeologica, Žemdirbystė-Agriculture, taip pat Vilniaus universiteto žurnale Archaeologia Lithuana.

    Tarpdisciplininio tyrimo metu nustatyta, kad Kernavės piliakalniai suformuoti Neries upės slėnio atragius atskyrus nuo pagrindinio šlaito iškasant gilius griovius. Senųjų Trakų mūrinė pilis pastatyta išnaudojant natūralaus reljefo pranašumus, pagilinant greta esančias raguvas, jas paverčiant apsauginiais grioviais. Naujųjų Trakų pusiasalio mūrinė pilis pastatyta giliai į ežerą įsiterpiančiame pusiasalyje su piliakalniu. Iki šiol manyta, kad šis piliakalnis – dirbtinės kilmės, tačiau tyrimais (perkasomis ir giluminiais gręžiniais) įrodyta, kad tai ledyno suformuota kalva, kurios šlaitai ir viršutinė aikštelė performuoti šiuos paviršius pritaikant piliakalnio funkcijoms.

    Sužinokite daugiau: 

    1. https://www.onlinelibrary.wiley.com/…/j.1600-0390.2019.1221…
    2. http://www.zemdirbyste-agriculture.lt/1061_str1/
    3. https://www.zurnalai.vu.lt/archaeologia-lituana/…/view/12790  

    VU CHGF DOKTORANTĖ AGNĖ JASINAVIČIŪTĖ IGIJO NAUJOS PATIRTIES TARPTAUTINĖJE KLAUS TOEPFER MOKYMŲ PROGRAMOJE

     IMG 20111

    Šiais metais Vilniaus universiteto CHGF doktorantė Agnė Jasinavičiūtė sėkmingai baigė 18 mėnesių trukmės Klaus Toepfer profesinio mokymo programą, skirtą jauniesiems aplinkos apsaugos srities specialistams iš Rytų ir Vidurio Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos šalių. Nuo 2012 m. ji buvo pirmoji šios programos atstovė iš Lietuvos. Šiais metais Vilniaus universiteto CHGF doktorantė Agnė Jasinavičiūtė sėkmingai baigė 18 mėnesių trukmės Klaus Toepfer profesinio mokymo programą, skirtą jauniesiems aplinkos apsaugos srities specialistams iš Rytų ir Vidurio Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos šalių. Nuo 2012 m. ji buvo pirmoji šios programos atstovė iš Lietuvos. Programa siekiama integraliai ugdyti jaunų, iki 35 metų aplinkos apsaugos specialistų asmeninius ir profesinius gebėjimus, vadovavimo, projektų valdymo, tarptautinių ryšių tinklo valdymo įgūdžius, tuo pat metu skatinant jų indėlį į savo tiesioginį darbą. Dalyviai mokėsi 4 dešimties dienų trukmės moduliuose tarptautinėje gamtosaugos akademijoje Vilm saloje, aplankė įtakingas Vokietijos gamtos apsaugos institucijas. „Kiekvienas modulis orientuotas į tam tikrą temą. Pvz. „Gamtos apsaugos ekonomika ir finansavimas“, „Valdymas“, „Erdvinis planavimas“. Mokymus veda įvairių sričių lektoriai iš viso pasaulio (Indijos, Karibų, Pietų Afrikos ir pan.).“ – kalbėjo Agnė.Pasak Agnės Jasinavičiūtės, „svarbu tai, kad kiekvieno dalyvio savarankiškam projektui paskiriami stebintys projekto eigą mentoriai. Mano projekto, kurio tema “Metodika kraštovaizdžio draustinių būklės vertinimui“ mentoriai buvo Valstybinės saugomų teritorijų tarnyboje direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė ir Berlyno technikos universiteto profesorius Stefan Heiland.“Anot A. Jasinavičiūtės, projektas naudingas tiek naujų žinių įgijimo, kvalifikacijos kėlimo prasme, tiek dėl tarptautinės patirties ir galimybės susipažinti su kolegomis dirbančiais kitose šalyse, tarptautiniais aplinkos apsaugos ekspertais. Įgytos žinios labai pravers ruošiantis paskaitoms universitete, taip pat rengiant mokslinius pranešimus.Svarbus Klaus Toepfer mokymų bruožas yra kuriamas aktyvus Alumni tinklas, kuris svarbus palaikant ryšius, keičiantis gerąja patirtimi, konsultuojantis. Jis taip pat atveria galimybes bendradarbiauti Klaus Toepfer stipendijų šalims ir Vokietijos institucijoms bei strateginiams partneriams.
    2017-2019 m. programoje (kuri jau yra 4-oji) dalyvavo 20 specialistų iš 15 šalių. Dalyviai buvo atrinkti iš 90 kandidatų dviem etapais. Pagrindiniai atrankos kriterijai - patirtis ir pasiekimai aplinkos apsaugos srityje, motyvacija dirbti gamtos apsaugos srityje, labai geri anglų kalbos įgūdžiai ir darbdavio rekomendacijos. Asmuo turi būti dirbęs aplinkosaugos srityje ne mažiau nei 3 metus. 2020 m. pavasarį planuojama pradėti penktąją programą, Lietuvos atstovai kviečiami dalyvauti atrankoje!Programa finansuojama Vokietijos Federacinės Respublikos federalinės aplinkos, gamtos apsaugos ir reaktorių saugos ministerijos ir įgyvendinama federalinės gamtos apsaugos agentūros bendradarbiaujant su IUCN, UNEP tarptautiniais partneriais. Daugiau informacijos apie Klaus Toepfer mokymų programą - https://www.bfn.de/en/int-academy/klaus-toepfer-fellowship-programme.html

    Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos